Nidos ir Aduko

Fifulkinės Šarkos šlepetės ir rimto Brolio kuris moka sienom laipioti:)))

Šventinės

Šiltos, lengvos ir labai spalvotos, kad kiekvieną dieną širdyje būtų šventė:)

Vadybininkas

Jau turiu vadybininką. Biznis klesti, kaip gi be jo..... Konkurso neskelbiau, etato neįsteigiau, pats viską suorganizavo ir lengva ranka užsidirbo pirmąją algą- kinder kiaušinį:)))
Marčius dažnokai žaidžia mano telefonu. Pakišu jį, kai reikia erdvės, arba tenka laukti kažko ir laukimą lydį ausį rėžiantis įkyrus garsas.... Nuotraukų albumus telefone jis varto, fotografuoja, žaidimus žaidžia.... Pasirodo, ne tik...
Skambiną man kurią dieną Jurgita. Turiu jos telefono numerį įsivedus, bet nebendraujam, tiesiog nuo pernykščio šlepečių užsakymo liko, kaip senos geros klientės:) Skambina, nes gauna, ir jau nebe pirmą kartą, sms ir mms pranešimus iš manęs (o kas kaltas, kad pavardė iš A raidės ir kone pirma mano sąrašuose). Lediniu žvilgsniu pervėriau kaltininką ir puoliau teisintis, kad aš nekalta, aplinka kalta- Marčium reikėjo atsikratyt, tai ir pakišau telefoną... O ji, sako, tai laiku gavau tą šlepečių nuotrauką, reikia draugams, kaip tik trijų porų:D Va, kaip reklamos agentai dirba, atsipūtę, nepervargdami, lyg žaisdami:D

Taigi, Marčiaus išmuštas šeimyninis rinkinukas:)))

Kitam Martynui

Kažkas pagimdė Martyną. Nepamenu nei kieno Martynas, nei kas sakė, tik pamenu, kad Martynu pavadino (nekeista- toks gražus vardas!)....
Labai sunkiai vėliau tapukus mažam leliui, mano Auklėtojos anūkytei. Tiesiog, tai nuotaika ne ta, tai vis kokie svarbesni reikalai koją pakiša, tai vilna prie rankų netinka, spalvos negražios.... O be meilės juk negali to daryt! Mūzą geras dvi savaites kviečiau, kol radau valandikę delne skęstančioms nykštuko kurpaitėm nuvelt...

O kai paskambinau Auklėtojai, atsiprašinėdama už vilkimą, pasakyt, kad jau turiu ir galiu atbėgti ir atnešt išgirdau, kad ji peršalusi ir porą dienų lankytojų nelaukia... Tada paklausiau, kaip gi mažylę pavadino, sako, taigi klausei- Martynu:DDD  Na, taip jau, nuo žioplumo vaistų nėra:)))
Griebiau vilną ir vienas du, Martyno batai jau suminkyti:) Kažkaip veliasi labai gerai, kai veli tam kam reikia:)))

Marmurinės rožės

Purpurinės

Spalvotai Virginijos nuotaikai:) Kažkas seno, kažkas šilto, kažkas purpurinio:)

Saldutės

Mažai, medumi pateptai mergytei:)

Katukų debiutas

Pietums- troškinta vištiena, Briuselio kopūstai, griežinėliais pjaustytos morkos su grietinėlė ir bulvių košė. Viską, išskyrus grietinėlę, užsiauginom patys! Net ir prieskoniai (raudonėlis, džiovinti svogūnų, česnakų laiškai, pastarnokas ir šakninės petražolės) iš mūsų daržo:)
Vakar kirtom vištas ( Ramune, kaip taviškės?).... Atidėliojom, atidėliojom šitą bjaurų reikalą, važinėjom kaimukan vis jų maitinti, kiaušinių susirinkti, bet paskutinę savaitę kiaušinių nebedėjo, o ir šalnos artėja, taigi nori nenori išaušo ta baisioji diena. Baisi ji visai nebuvo, Rimvydas paburbėjo, kad visi susispietėm pievoj žiūrėti, kas dabar bus (vaikams labai knietėjo pamatyti, kaip jos be galvų laksto, jautėsi mitų griovėjais- ir tikrai, laksto), sako jaučiuosi budelis, tai visi draugiškai užsidengėm akis ir tik pro mažą plyšiuką mačiau kaip Tai daroma. Ir nieko.... Maniau, bus labai gaila, labai tragiška ir barbariška, bet, visiškai nieko.... Tikriausiai esu tiesiog beširdė.  Ir vaikai sakė, kad nieko baisaus, tik Marčius, žinoma, nematė viso proceso. Matė tik, kai pešėm jas, sakė, kad kitą kartą nekirsim, o pirksim vištas parduotuvėje ir dar abejoju, ar jas valgysiu, nežinau nežinau.... Bet valgė šiandien, tiesa,kiek buvo informuotas, ne musiškes-parduotuvines:)
Paskutinį kartą nupjovėm sodyboj žolę,  iššlavėm iš tvartuko kelis kilogramus musių (užpernai, kai jų tiek pat buvo, jos išpranašavo labai šaltą žiemą), baigėm tvarkyti daržą, išsikepėm šašlyko ir gerą pusdienį ilsėjomės nuo statybų.

Šiandien jau Rimvydas vėl mansardoj, sekmadienį švenčia , o vaikai vėl dejuoja kada galės grįžt namo:(  Liko, lyg ir ne per daugiausia, langus jau turime

bet, kaip matote, grindų dar nėra, stogui dar vieno reiso akmens vatos reikia ir viskas kažkiek stringa dėl ventiliacinio kaminėlio, kurio pas mus nėra, tenka siųstis. Žodžiu, geriausiu atveju dar dvi, trys ilgos savaitės iki baldų sunešimo. Remontais džiaugiasi tik Marčius, tiksliau nuolatiniais vizitais Makvežon, kur dirba dėdė Vitalius. Kol tėtis leidžia pinigus, Vaikas gerai leidžia laiką:)

Bet, nors pastenam, kad užkniso ta betvarkė ir nuolatinis jovalas gyvenam vis tiek gerai. Tik gėdingai. Nes šiandien atėjo katulių pažiūrėti nauji šeimininkai, o aš riebaluota galva visa po prakaitu šveičiu vonią,  visur užkrauta maišais, statybinėm medžiagom, veranda/virtuvė lūžta nuo dar neplautų po pusryčių indų, o namie laksto tuntas katinų, bei šuo. Jau nebe Indija, o bomžynas kažkoks:D Katukas vis gi patiko ir, nors prieštaravau, kad ankstoka, iškeliavo į naujus namus (liepiau, jei verks labai atnešti atgal, kad dar paūgėtu) ....Susimakalavau visai, ar apie kačiukus pasakojau.... Net perverčiau kelis įrašus atgal... Tai va, Deimantės Kisiūnė, kuri mano dideliam džiaugsmui yra jau trečias katinas namie (gyvenimas iš manęs tyčiojasi, nes iš esmės nesu didelė katinų mylėtoja. Na, taip, kol jie maži tai labai mieli ir Pilkis tobulas katinas, bet mano gyvūnas vis tiek šuo), bet yra kaip yra, Deimantė pas mus atėjo su katyte, kuri per mūsų apsileidimą (na nespėjom sterilizuoti) atsivedė vasaros gale trys katulius. Gražučius gražučius, meilučius meilučius:) Vaikai staigiai jiems vardus davė-Pienė, Sūris ir Kakava:))) Taigi, su Piene jau atsisveikinome, Kakava dar paauginsime kol keliaus namo, o Sūris užsakytas Kalėdoms (bus perrištas raudonu kaspinu ir padėtas po eglute), tai dar tris mėnesius- per patį augimo mielumą, mes juo džiaugsimės:)

Nuotraukose jie dar visai lėliukai, kone pirmą kartą iš dėžės laukan išnešti, dabar jau kaip torpedos po namus laksto po savęs balutes palikdami, Pilkio apšnypšti (man rodos, jis jų bijo:D) ir Minos vis aplaižomi:) Sakiau, ūgtels ir jums parodysiu, pasiūlysiu, bet nespėjau net pradėt jiems namų ieškoti, galima sakyti patys susirado:))) Dabar, kai rašau, guli kukuliai man ant kelių ir miega virtos vištytės privalgę....
Na, nuo katinų, šokų prie žmonių. Buvau mokyklos susirinkime, gera naujiena ta, kad pagaliau turime elektroninį dienyną, bloga, kad Augustui jau praėjo pirmų dienų euforija ir jis vėl pamiršta paruošti namų darbus, bei atsinešti šratinuką, o įprasta- Klaidas į kiekvieną mokytojos pastabą atpoteriauja- likusią pamokos dalį po nosimi burbą nesutikdamas su kritika:))) Rimgailė praslydo, o apie Deimantę nieko nežinau (ji nekeitė mokyklos ir kas ryta autobusu važiuoja į senąją, 30 kilometrų). Marčius gavo mini atostogas- jo grupė perpildyta vaikų, paraitą savaitę net 24 lankė, pietučių miegot net visiems vietos nebuvo, tai tiesiog nevedėm į darželį:) Taip pat pradėjau tvarkyti Einoro reikalus. Vaikų teisėse sakė, kad viskam reikia poros mėnesių, tai renku dokumentus, kad vos tik pabaigus remontams galėtu dėt pliusą dėl gyvenamos vietos ir šaukt teismą. Vienas smagiausiu buvo apsilankymas poliklinikoje, mano gydytoja tik pamatavo spaudimą, o pas psichiatrą teko ir užtrukti. Kai pasakiau kokiu reikalu, užjautė, kad negaliu pasigimdyti savo vaikučių. Kai pasakiau, kad nebegaliu, nes sočiai prisigimdžiau, tiesiog pasirašykite, kad galiu globoti (patikrino ar nesu įrašyta priklausomybės ligų įskaiton), tada pradėjo kapstyti kokie giminystės ryšiai mane su tuo vaiku sieja. Sakau, na, mano sūnaus brolis... Tada dar labiau ją supainiojau:D Viską išsiaiškinom ir išleido mane be diagnozės tik su gražiais palinkėjimais:) Tikiuosi jie išsipildys:)